Ėduonies profilaktika ir burnos higiena

Dantų ligos

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo 60 iki 90 proc. mokyklinio amžiaus vaikų bei beveik 100 proc. suaugusiųjų, anksčiau ar vėliau, susiduria su dantų ligomis. 

Gingivitas

Gingivitas – viena labiausiai paplitusių dantenų problemų. Požymiai, padėsiantys suprasti, kad Jūsų dantenos yra pažeistos gingivito, yra: dantenų tinimas, jautrumas, kraujavimas, pakitusi spalva (tamsiai raudona, melsva). Labai svarbu laiku pradėti gydymą, priešingu atveju gali kilti paradantozė. Sergant dantenų ligomis labai svarbu užtikrinti kruopščią burnos priežiūrą, ypač gelbsti burnos irigatorius. Gingivitu, arba dantenų uždegimu, dažniau serga  jauni žmonės,  paaugliai, vaikai. Gali sirgti ir serga suaugę žmonės, visgi, jie dažniau serga sunkesne forma – periodontitu.

Gingivito požymiai:

• Raudonos, ar melsvai raudonos dantenos,
• Dantenų padidėjimas,
• Kraujuoja valant dantis. 

Gingivito ligų profilaktika:

• Taisyklingas kasdienis dantų, tarpdančių, liežuvio valymas, dantenų masažavimas. Jeigu valymo judesiai yra taisyklingi, tada valant dantis šepetėliu, dantenoms pakanka masažo. Kartais reikalinga papildomai, atskirai masažuoti dantenas minkštu šepetėliu.
• Dantų apnašų valymo kontrolė. Ją pacientas gali atlikti pats namie. Tam naudojamos specialios dantų apnašas išryškinančios tabletės arba skystis: išsivalius dantis, reikia pakramtyti specialią tabletę, praskalauti burną vandeniu ir tos dantų vietos, kurių kruopščiai neišvalėte, nusispalvins mėlyna ar raudona spalva. Tuomet dar kartą paėmus šepetėlį išvalykite nešvarias vietas. Švarus danties paviršius nenusispalvina, nusidažo tik dantų apnašos. Apnašų valymo kontrolę tomis pačiomis priemonėmis gali atlikti ir gydytojas / higienistas kabinete. Taip pat papildomo veidrodėlio pagalba ar kt. priemonėmis parodyti apnašas, esančias ant danties paviršių, sunkiai prieinamose vietose. Paprastai visi pacientai teigia, kad jie ilgai (kai kurie net teigia kad 10 minučių) ir gerai valosi dantis, patys sunkiai įsivaizduoja, kad dantys gali būti gerai neišvalyti. Tačiau apžiūrint ir objektyviai įvertinus, matoma tikroji padėtis. Apnašų valymo kontrolė yra motyvacijos priemonė, taip pat būdas parodyti pacientui, kur jis valydamasis turi atkreipti dėmesį, kad puikiai ir kruopščiai išvalytų visus dantų paviršius, tarpdančius bei išvengtų burnos ligų.
• Burnos skalavimas antiseptiniais (dezinfekuojančiais) tirpalais. Kai kuriuos tirpalus galima nusipirkti prekybos centre, bet gydymui skirtus tirpalus paskiria gydytojas ir juos rekomenduojama pirkti vaistinėse. Prekybos centruose parduodami burnos skalavimo skysčiai dažniau skirti profilaktikai, o ne gydymui.
• Reguliarus dantų apnašų šalinimas.
• Taisyklinga ir racionali mityba.
• Reguliarūs vizitai pas gydytoją odontologą.

Gingivito gydymas:

• Pašalinamos minkštosios apnašos ir apnašų kaupimąsi ir užsilaikymą lemiantys faktoriai,
• Mokoma taisyklingos asmeninės burnos higienos,
• Tvarkomi dantys: taisyklingai gydomi, plombuojami dantys, šalinamos sugedusių dantų šaknys, poliruojami dirbtiniai vainikėliai ir plombos,
• Šalinami dantų akmenys,
• Konsultuojami pacientai apie tinkamą mitybą.

Negydomas gingivitas ilgainiui progresuoja į periodontitą – dantį supančių atraminių audinių (kaulo, raiščių) uždegimą ir praradimą. Deja, šis procesas yra negrįžtamas. Jeigu gingivitą galima išgydyti ir neliks pakitimų, tai periodontito sukelti pažeidimai yra negrįžtami, juos galima tik stabdyti ir palaikyti, kad neprogresuotų.

Paradantozė

Paradontozė – ūmaus uždegimo liga. Šią ligą, paprastai kylančią dėl laiku negydyto gingivito, išduoda tokie požymiai, kaip: dantenų paraudimas, patinimas, kraujavimas, atitraukimas nuo dantų; dantų paslankumas, pozicijos keitimas, jautrumas; prastas burnos kvapas. Pirmiausia uždegimas prasideda dantenose, vėliau jam išplitus ir užsitęsus, pažeidžia dantį prilaikantį raištį, kuris supa kaulą. Ligos progresas lemia dantų atramos netekimą ir klibėjimą, vėliau ir iškritimą.

Periodontito požymiai:

• Lėtinis dantenų uždegimas,
• Dantenų kraujavimas,
• Blogas burnos kvapas,
• Didelis kiekis minkštųjų apnašų,
• Periodonto kišenių formavimasis,
• Dantų klibėjimas,
• Dantenų pūliavimas,
• Dantų netekimas.

Išoriniai faktoriai, turintys įtakos aktyvesniam periodonto ligų vystymuisi:

• Rūkymas,
• Stresas.

Periodontito ligų gydymas

Gydymas priklauso nuo ligos sudėtingumo. Pirmiausia reikia sustabdyti uždegimą sumažinant arba pašalinant infekciją – periodontitą sukėlusius mikroorganizmus. Tokiu būdu stabdomas periodonto audinių irimas. Kai kuriais atvejais tam, kad visiškai pašalinti uždegimą arba infekciją, reikalingas gydymas chirurginėmis priemonėmis. Neretai, siekiant atstatyti susidariusius dėl ligos minkštųjų (dantenų) ir kietų (kaulo) audinių defektus, taip pat reikia taikyti chirurginį gydymą.

Periodonto audinių irimo stabdymo ir mikroorganizmų pašalinimo gydymo procesas:

• Mokoma taisyklingo dantų ir tarpdančių valymo,
• Gydomi dantys,
• Nebeišgydomų dantų šalinimas,
• Gaminami laikini protezai,
• Sutvirtinami paslankūs dantys.

Periodonto ligų profilaktika:

• Yra specialių pastų, turinčių savo sudėtyje priešuždegiminių medžiagų, antiseptinių, antibakterinių medžiagų, pvz., dantų pastos su vaistažolių ekstraktais, pasta su triklozanu, pasta su chlorheksidinu.
• Dantų šepetėlis turi būti minkštais šereliais. Yra specialūs pagalbiniai dantų šepetėliai, būtini sergant periodontitu – tai tarpdančių šepetėliai, juos parenka gydytojas, atsižvelgdamas į tarpdančių dydį.
• Papildomai po dantų valymo dantenų masažavimui bei tarpdančių išvalymui galima naudoti specialius aparatus – dantenų irigatorius.
• Kruopščiai valytis dantis, tarpdančius, liežuvį bei masažuoti dantenas kiekvieną dieną. Sugedusius dantis taisyti laiku, protezuoti/ atstatyti prarastus dantis.
• Reguliariai, kaip paskirta gydančio gydytojo, atvykti į vizitus – tai labai svarbu.

Dantų ėduonis

Dantų kariesas (ėduonis) – tai lėtinis, infekcinės kilmės kietųjų audinių (emalio, dentino, cemento) pažeidimas, kuriam progresuojant vystosi kietųjų audinių demineralizacija ir irimas. Kitaip sakant, dantų emalyje pradeda mažėti mineralinių medžiagų (kalcio ir fosforo), todėl prasideda jo irimas ir danties struktūrose susiformuoja infekcinė ertmė, buitiškai dažnai vadinama „skyle“. 

Dantų karieso atsiradimo priežastys

Svarbu paminėti, kad dantų karieso atsiradimui įtakos turi ir įgimti veiksniai, ir paties žmogaus veikla bei įpročiai. Kadangi įgimtų veiksnių pakeisti veik neįmanoma, labai svarbu koreguoti tai, ką galima – gyvenimo būdą, mitybą, burnos higienos įpročius.

Įgimti karieso atsiradimo veiksniai:

• Dantų anatominė forma, struktūra, cheminė sudėtis – emalio struktūra, fluoro pasiskirstymas audiniuose, retencinės dantų sritys – gilios vagelės, duobelės, netaisyklingai dantų lanke išsidėstę dantys.
• Biologiniai ir biocheminiai faktoriai – apnašų sudėtis ir kaupimosi vieta, apnašų susidarymo greitis, mikroorganizmų aktyvumas, viduląstelinių ir ekstraląstelinių polisacharidų kiekis, fluoras.
• Seilės – išsiskyrimo greitis, buferinis talpumas, imunologiniai ir antibakteriniai faktoriai.
• Epidemiologiniai ir demografiniai faktoriai – ėduonies paplitimas ir intensyvumas pieniniuose ir nuolatiniuose dantyse. Pradinių ir jau susiformavusių kariozinių ertmių lokalizacija. Ėduonies paplitimas ir intensyvumas skirtingose amžiaus, socialinio ir ekonominio lygio, etninėse grupėse.
• Sisteminės būklės – bendriniai susirgimai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai lemia burnos ertmės sveikatą.
• Vietiniai veiksniai: dantų apnašos, seilių sudėties ir savybių pokyčiai (klampumas, pH svyravimai, išsiskyrimo greitis) sąkandžio anomalijos.
• Endogeniniai veiksniai: silpnas imunitetas, genetinis polinkis, dantų kietųjų audinių struktūra ir savybės.
• Egzogeniniai faktoriai: klimato įtaka, vandens įtaka, gyvenimo sąlygos, ekstremalios aplinkybės.

Įgyti karieso atsiradimo veiksniai:

• Mityba – daug angliavandenių turinčių maisto produktų suvartojamas kiekis ir dažnumas, nepilnavertė mityba, stokojanti reikalingų mineralų. Suvartojamo fluoro kiekis.
• Blogi asmens burnos higienos įpročiai, retai ar apskritai neatliekama profesionalioji burnos higiena, angliavandenių likučiai burnoje.

Pagrindinių etiologinių veiksnių sąveikos modelis

Angliavandeniai – burnos mikroorganizmų maistas. Juos skaidydami, mikroorganizmai išskiria rūgštis, kurios tirpdo kietuosius dantų audinius ir susidaro kariesas. Dėl netinkamos burnos higienos, nepakankamai valant dantis, dantų apnašos kaupiasi, todėl karieso tikimybė dar labiau išauga, atsiranda blogas burnos kvapas, dantys praranda estetinę išvaizdą. Pirminėje stadijoje ėduonį galima pastebėti kaip balkšvą dėmelę emalio paviršiuje ar jo duobutėse. Po to susidaro ertmė, kuri didėja ir pasiekia danties pulpą.

Dantų karieso simptomai

• Dantų skausmas;
• Patamsėję dantys;
• Suminkštėję dantų audiniai;
• Danties emalio trupėjimas;
• Dantų jautrumas kaklelio srityje.

Dantų karieso gydymas

Pirmasis dantų karieso gydymo etapas – paciento ir gydytojo bendradarbiavimas, veiksnių, turinčių įtakos karieso susidarymui, nustatymas ir prevencija.

• Karieso veiksnių nustatymas. Pirminio apsilankymo metu būtina išsiaiškinti veiksnius, kurie gali būti susiję su dantų karieso vystymusi. Tai –  paciento požiūris į dantų priežiūrą ir gydymą; jo įpročiai. Apklausos metu išaiškėja nusiskundimai bei ligos istorija. Tikslingai aiškinamasi apie skausmo buvimą, pobūdį, trukmę, sukeliančius dirgiklius.
• Klinikinė apžiūra.  Atliekant klinikinę apžiūrą taikomos papildomos priemonės – veidrodėlis, šviesos šaltinis bei dentalinis zondas. Kariozinis židinys įvertinimas remiantis vizualiniais bei taktiliniais kriterijais: įvertinami pokyčiai, atsiradę dėl danties demineralizacijos (mineralų praradimo), įvertinami spalvos pokyčiai,  emalio skaidrumas, kietojo danties audinio būklė. Būtina klinikinės apžiūros sąlyga – danties paviršių izoliacija nuo seilių ir džiovinimas oro srove, ypač ankstyvųjų karieso židinių nustatymo atveju. Nukreipiamas šviesos šaltinis ir  apžiūrimi kiekvieno danties visi paviršiai. Ypatingas dėmesys skiriamas naujai dygstantiems dantų paviršiams, distaliniams krūminių dantų paviršiams, vyresniems žmonėms – dantų sritims prie dantenų krašto. Mūsų klinikoje, planuojant dantų karieso gydymą, yra įvertinami šie veiksniai: kariozinio pažeidimo apimtis ir lokalizacija; karieso rizikos veiksniai; burnos higienos ir periodonto būklė; kitų esamų restauracijų  kokybė ir būklė; funkciniai ir estetiniai poreikiai; sąkandis; paciento amžius, odontologinio gydymo poreikis.

Dantų fluorozė

Dantų fluorozė – tai biogeocheminės kilmės liga, kai dėl ilgalaikio fluoro veikimo padidintomis dozėmis yra pakenkiami danties audiniai, jų formavimosi ir vystymosi metu.

Simptomai:

• Simetriškas dantų pažeidimas.
• Nesikeičianti danties emalio dėmių forma ir vieta.
• Dėmėtas naujai išdygusių dantų emalis.
• Danties emalio nutrupėjimas.
• Tamsios dėmės ant danties emalio.
• Matinis danties paviršius.
• Baltos linijos ant danties emalio.
• Dantų skausmas.

Priežastys:

• Dantų fluorozę gali paskatinti ilgalaikis geriamo vandens su padidintu fluoro kiekiu (1,5 mg fluoro 1l vandens) vartojimas.
• Fluorozė gali išsivystyti ir tada, kai vandenyje yra 0,8-1 mg fluoro, bet vaikas dantų formavimosi metu dažnai serga, viduriuoja, nenaudoja pieno produktų, papildomai geria daug arbatos, valgo žuvies (šiuose produktuose yra daug fluoro).
• Fluorozė gali atsirasti vaikams, pradėjusiems valyti dantis su daug fluoro turinčia pasta, nemokant jos išspjauti ir išskalauti burnos. Kartais vaikai tiesiog slapta valgo skanią dantų pastą.

Ligos eiga:

• Kliniškai dantų fluorozė pasireiškia ant emalio baltomis ar matinėmis linijomis, dėmėmis, kurios susiliedamos gali sudaryti „debesėlius”. Kartais visas danties paviršius būna matinis, kreidos baltumo.
• Esant sunkesnio laipsnio fluorozei gali būti stebimos tamsesnės pigmentuotos emalio dėmės, paviršinio emalio sluoksnio nutrupėjimas, įvairaus dydžio defektų susiformavimas.
• Ypač sunkiais atvejais emalio gali visai nebūti.
• Pagal pažeistų dantų kiekį fluorozė gali būti skiriama į ribotą ir generalizuotą.
• Ribota forma – kai pažeidžiami pavieniai dantys ar dantų grupės, kurių vystymosi metu didelis fluoro kiekis pateko į organizmą. Dažniau yra pažeidžiami kandžiai ir pirmieji krūminiai dantys.
• Generalizuota forma – kai pažeidžiama dauguma arba visi dantys. Pažeidimo laipsnis gali varijuoti nuo baltų dėmių iki didelių emalio struktūros defektų.

Yra kelios savybės, pagal kurias fluorozę skiriame nuo karieso ar kitų danties audinių pažeidimų:

•  Naujai išdygusių dantų emalis jau yra dėmėtas.
•  Dėmių forma ir vieta laikui bėgant nesikeičia.
•  Dantys yra pažeidžiami simetriškai.

Fluoro druskos toksiškai veikia ląsteles, iš kurių vystosi dantų emalis. Yra manoma, kad fluoras, būdamas labai aktyvus, sujungia organizme kalcį, magnį, geležį ir kitus elementus, būtinus formuojantis dantims, o taip pat slopina fermentus, dalyvaujančius kaulėjimo procesuose. Dėl šių priežasčių susiformuoja nevisavertiški kietieji danties audiniai. Dažniausiai yra pažeidžiamas danties emalis. Susiformavus dantims, fluoridų patekimas į organizmą nebegali sukelti dantų fluorozės.

Medicininis gydymas

• Dėmės balinamos didelės koncentracijos vandenilio peroksido tirpalais. Paprastai pakanka 2-4 apsilankymų pas gydytoją. Efektas dažniausiai išlieka 4-5 metus, vėliau balinimo kursą galima pakartoti.
• Struktūriniai emalio defektai gali būti atstatomi plombų pagalba. Estetikos tikslais plomba galima padengti visą danties paviršių (tai vadinama danties veneringu).
• Labai pažeisti dantys arba pakitusios formos dantys gali būti protezuojami, atstatant ne tik jų formą, bet ir darbines funkcijas vainikėlių pagalba.

Patarimai ir profilaktika

• Venkite fluoro prisotinto vandens. Geriamam vandeniui leiskite pastovėti 6-7 valandas, gėrimui ir maistui gaminti vartokite nupiltą viršutinį sluoksnį. Geriausia gerti filtruotą ar parduotuvėje pirktą vandenį.
• Vartokite daug pieno produktų – piene esantis kalcis neutralizuoja fluorą. Negalintiems vartoti pieno produktų, patariama gerti kalcio preparatus (2 mėnesius per metus).
• Vaikus per atostogas išvežkite iš fluorozės židinio į vietas, kur geriamame vandenyje yra mažai fluoro.
• Esant labai fluoruotam vandeniui, mažiau vartokite maisto produktų, turinčių daug fluoro (arbatos, žuvies, jūros kopūstų).

Kaip elgtis išsimušus dantį?

Dantų traumų paplitimas

Dantų traumų paplitimas yra 20–30 proc., didžioji jų dalis (80 proc.) įvyksta jauniems žmonėms iki 20 metų amžiaus. Net jeigu pirmoji pagalba ir gydymas, įvykus traumai, buvo tinkami, išlieka didelė tikimybė netekti danties. 

Dažniausiai traumų metu pažeidžiami pastovieji dantys. Būdingiausios jų traumos yra dantų vainikų lūžiai, o pieniniai dantys traumų metu būna pažeidžiami rečiau ir traumos metu dažniausiai patiria apydančio audinių traumas – jie išnyra. 

Dantų traumų priežastys

• griuvimas,
• kelio eismo įvykiai, 
• sportas (ypač - kontaktinis), 
• važinėjimas dviračiu.

Būdingiausios vietos, kur jos gali įvykti, yra namai ir mokykla. 

Dėl dantų traumų atsiradę fiziologinis ir psichologinis diskomfortas, skausmas gali turėti įtakos vaiko socialiniams ryšiams. Pieninių dantų pažaidos gali turėti įtakos pastoviųjų dantų vystymuisi. 

Dantų kietųjų audinių traumos

• Emalio įtrūkimai, kai pažeidžiamas tik dantų emalis
• Danties vainiko lūžis, kuris gali būti: a) nekomplikuotas – pažeidžiamas emalis, dentinas, pulpa nepažeista; 
• b) komplikuotas – pažeidžiama emalis, dentinas ir pulpa.
• Danties vainiko ir šaknies lūžis, kuris gali būti: a) nekomplikuotas – pažeidžiamas emalis, dentinas, cementas. 
• b) komplikuotas – pažeidžiamas emalis, dentinas, pulpa, cementas.
• Šaknies lūžis. 

Kitos dantų traumos

• Sumušimas. Jo metu nėra nei padėties pokyčio, nei padidėjusio paslankumo. 
• Danties paslankumas padidėja, tačiau padėties pokyčių nėra. 
• Dalinis vertikalus išnirimas: danties padėties pokyčiai vertikalia kryptimi, dantis yra pailgėjęs. 
• Dalinis šoninis išnirimas, kai yra danties padėties pokyčiai horizontalia kryptimi. 
• Įmušimas, nustatomi danties padėties pokyčiai vertikalia kryptimi, dantis yra pailgėjęs, dantis būna įmuštas į kaulą.
• Avulsija - dantis visiškai išmušamas iš alveolės. 

Dantų traumų komplikacijos

• Danties spalvos pokyčiai, atsirandantys dėl pulpos nekrozės arba kanalo obliteracijos
• Pulpos uždegimas.
• Pulpos nekrozė, kuri gali atsirasti dėl pulpos bakterinio uždegimo arba dėl danties kraujotakos sutrikimo
• Viršūninis periodontitas
• Išorinė uždegiminė šaknies rezorbcija
• Išorinė pakaitinė šaknies rezorbcija
• Vidinė šaknies rezorbcija. 
• Invazinė kaklelio rezorbcija
• Danties netekimas, kuris gali būti jau išvardintų komplikacijų išeitis arba kaip savarankiška dantų traumos komplikacija

Rekomendacijos

• Būtina gerinti tėvų, ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigų, skubiosios pagalbos darbuotojų, trenerių žinias ir rekomenduoti kaip elgtis, įvykus dantų traumai. Labai svarbu, kad minėti asmenys suprastų laiko, per kurį traumuotajam bus suteikta pirmoji pagalba bei pradėtas gydymas, svarbą. Būtina žinoti, kad įvykus avulsijai, tinkamiausia taktika yra bandyti įvykio vietoje sugrąžinti dantį į alveolę, jeigu taip nebuvo padaryta – transportuoti dantį tinkamoje terpėje (piene, kiaušinio baltyme, fiziologiniame tirpale).
• Kad dantų traumos neįvyktų, vaikai neturi būti palikti be priežiūros. Dėmesį reikėtų skirti vaikams, bandantiems stovėti, vaikščioti. Traumas šiuo laikotarpiu gali apsunkinti burnoje laikomi kieti daiktai: čiulptukas, buteliukas, žaislas. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai neturėtų būti paliekami be priežiūros žaidimų aikštelėse, važinėdami dviračiu, riedučiais, būtinas šalmas, apsaugos.
• Treniruočių ir varžybų, ypač kontaktinio sporto, metu būtina dėvėti dantų apsaugas. Laikytis saugaus elgesio taisyklių baseinuose, vandens pramogų parkuose, kur galima paslysti ir griūti. Siektina, kad ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose, sporto mokyklose, klubuose, baseinuose, čiuožyklose, skubiosios medicinos pagalbos automobiliuose būtų dantims transportuoti tinkama terpė (“rescue box”).
• Būtina plėsti gydytojų odontologų žinias apie dantų traumų gydymą, dantų, turinčiu susiformavusias ir nesusiformavusias šaknis, gydymo ypatumus. Tai galima atlikti, rengiant seminarus, praktinius įtvarų dėjimo mokymus.  Ilgalaikis stebėjimas yra būtina sąlyga, norint užkirsti kelią komplikacijoms ir išsaugoti dantį. 

Jeigu išmuštas dantukas. Ką daryti?

• Bet kokiu atveju, jei vaikas išsimušė̇ dantį̨, dantuką̨ būtina surasti. Tai svarbu, kad vaikas jo nenurytų, nepaspringtų. O gal išmuštas dantis sulindo į dantenas?
• Kuo skubiau važiuokite pas gydytoją. Norint išsaugoti dantį̨, laikas labai svarbus. Praėjus daugiau kaip 24 valandoms po traumos, to padaryti nebeįmanoma.
• Nevalykite žaizdos jokiomis dezinfekuojančiomis priemonėmis, tegul jis neskalauja burnos jokiais skysčiais. Natūralus kraujo krešulys leis geriau atstatyti dantį.
• Į medicinos įstaigą dantuką vežkite ne popierinėje nosinaitėje, o paties vaiko burnoje. Seilės – idealiausia aplinka, kad dantukas išliktų gyvas. Jei mažylis visiškai atsisako dėti išmuštą dantuką į burną, galite dantį pamerkti į pieno indelį. Svarbiausia nepalikti danties sauso, kad nesudžiūtų. Tai taikoma tik nuolatiniams išmuštiems dantims.
• Tik gydytojas gali nustatyti, ar įmanoma įsodinti išmuštą dantuką. Jei dantis išmuštas, o jo šaknis lūžusi, danties prigydyti nebeįmanoma.
• Jeigu išmušto danties nebeįmanoma priauginti, ortodontas vaikui skirs specialų vieno danties protezą – plokštelę. Tokia išimama plokštelė tvirtinama prie gretimų dantų ir atlieka ne tik estetinę funkciją. Augant žandikauliui ji neleidžia dantims slinkti į išmuštojo vietą.

KAS YRA SILANTAI?

Silantai – dantų anatominius plyšius (vageles ir duobeles) hermetizuojančios medžiagos, skirtos šių sričių ėduonies profilaktikai. Tai skystis, galintis įsiskverbti į gilias vageles ir pripildyti tas sritis, kurių neįmanoma išvalyti dantų šepetėliu. Sukietėjęs silantas sudaro mechaninę užtvarą tarp danties ir žalingų burnos ertmės bakterijų, jų gaminamų rūgščių. Be to, silantinėje medžiagoje esantis floras skatina danties emalio tvirtėjimą – mineralizaciją. Padengtas silantais dantų paviršius tampa lygesnis, lengviau išvalomas.

Dengimas silantais – tai neskausminga, keliolika minučių trunkanti procedūra. Danties paviršius nuvalomas, apdorojamas specialiais skysčiais ir padengiamas silantu, naudojant labai mažą šepetėlį ar specialų švirkštą. Silantas šiuo metu dažniausiai yra sukietinamas, panaudojant specialią šviesą.

KAIP TEIKIAMA DANTŲ SILANTAVIMO PASLAUGA?

Vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis paslauga iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, silantuojamas vaikų nuo 6 iki 14 metų nuolatinių krūminių dantų kramtomasis paviršius. 

Vaikų krūminių dantų silantavimo paslaugas teikia pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys odontologai su padėjėjais arba burnos higienos specialistai po gydytojo odontologo apžiūros. Nuo 2005 m. silantams bei odontologų paslaugoms apmokėti lėšų skiriama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Tad patiems tėveliams už vaikų dantų silantavimo paslaugą mokėti nereikia. Privačiai dirbantys odontologai, jeigu jie su teritorinėmis ligonių kasomis nėra sudarę sutarties, tokių paslaugų nemokamai neteikia.

AR VISIEMS VAIKAMS BŪTINAS DANTŲ DENGIMAS SILANTINĖMIS MEDŽIAGOMIS?

Dantų kramtomasis paviršius yra nelygus. Sunkiai pasiekiamos vietos, ypač siauros dantų vagelės, blogai išvalomos šepetėliu, todėl ten gausu bakterinio apnašo. Neseniai išdygusio nuolatinio danties dantų vagelės ne visiškai mineralizuotos, todėl labiau pažeidžiamos rūgščių ir ėduonies. Tai aštuonis kartus labiau dantų ėduonies pažeidžiamos vietos nei lygus emalio paviršius. Todėl dantų dengimas silantais rekomenduojams kuo greičiau, kai tik dantis išdygsta. 

Vaikui pradėjus lankyti mokyklą tėveliai neturėtų prarasti budrumo ir prižiūrėti, kad vaikas kasdien valytų dantukus. Dėl to gali tekti keltis keliomis minutėmis anksčiau, bet ugdyti šį vaikų įprotį tikrai verta. Dantų valymas su pasta ir šepetėliu – efektyviausia priemonė, siekiant išvengti dantų ir dantenų ligų.

Valyti dantis būtina du kartus per dieną – ryte ir vakare po dvi minutes. Valantis dantis pašalinamos minkštosios apnašos – bespalvė, lipni bakterijų plėvelė, nuolat susidaranti ant dantų, tarpdančiuose ir ties dantenų linija. Kad nebūtų traumuojamos dantenos ir vaikui neskaudėtų, reikia naudoti minkštą dantų šepetėlį. Šepetėlį nauju reikia keisti kas du – tris mėnesius, taip pat persirgus infekcinėmis ligomis.

Tačiau, net ir kasdien du kartus valant dantis, viso darbo dantų šepetėlis ir pasta pilnai neatlieka. Būtina vaiką išmokyti naudotis papildomomis priemonėmis – tarpdančiu siūlu, skalavimo skysčiu, kurie padeda apsaugoti dantis nuo bakterijų kaupimosi. Čia tėveliams į talką ateis Panevėžio miesto visuomenės sveikatos biure dirbanti burnos higienistė, Renata Ragauskaitė, kuri nuolat lankosi mokyklose ir moko moksleivius taisyklingai rūpintis burnos higiena, konsultuoja tėvelius burnos higienos klausimais.

Tėveliai turėtų žinoti, kad vaikų dantų priežiūrą gerokai palengvina dantų dengimas silantais – dantų vageles ir duobeles hermetizuojančiomis medžiagomis, kurios dantis apsaugo nuo ėduonies. Padengtas silantais dantų paviršius tampa lygesnis, lengviau išvalomas. Nemokamai silantuojamas vaikų nuo 6 m. amžiaus nuolatinių krūminių dantų kramtomasis paviršius.

Labiausiai paplitusios burnos ligos ˗˗ gingivitas ir periodontitas, kurios kankina beveik kiekvieną žmogų nuo vaikystės iki senatvės. Dantų valymas su pasta ir šepetėliu efektyviausia priemonė, siekiant išvengti dantų ligų. Valytis reikia reguliariai ir taisyklingai, norint pašalinti apnašas – bespalvę, lipnią bakterijų plėvelę, nuolat susidarančią ant dantų, tarpdančiuose ir ties dantenų linija. Valyti dantis būtina du kartus per dieną – ryte ir vakare po dvi minutes. Svarbu valytis du kartus per dieną dantis, todėl, kad besikaupiančios apnašos nuolat būtų pašalinamos ir kontroliuojamas jų būvimas. Reikia naudoti minkštą dantų šepetėlį ir pastą su fluoridu. Šepetėlį nauju reikia keisti kas du – tris mėnesius, taip pat persirgus infekcinėmis ligomis.

Viso darbo dantų šepetėlis ir pasta pilnai neatlieka, būtina naudoti papildomas priemones, tokias kaip tarpdančių siūlą, skalavimo skysčius, kurie taip pat padeda apsaugoti dantis nuo bakterijų kaupimosi ir žalos.