Inkstų ligos dažniausiai yra „tylios“. Jos vystosi lėtai, be skausmo, pirmieji simptomai dažnai pastebimi tik ligoms pasiekus vėlyvą stadiją. Inkstai – tai nedidelis porinis pupelės formos organas, esantis nugaros dalyje šalia stuburo, žemiau diafragmos. Pasitaiko atvejų, kai žmogus gimsta tik su vienu inkstu. Jei tokio inksto funkcija normali, gyvenimo kokybė nenukenčia.

Inkstai atlieka keletą svarbių funkcijų:

išskiriamoji funkcija. Inkstai filtruoja kraują, pašalindami kenksmingas medžiagas, cheminių procesų organizme metu susidariusius skilimo produktus, organizmui svetimas medžiagas. Per parą pro inkstus prateka apie 1 800 litrų kraujo, filtruojasi apie 180–200 litrų skysčio, o su šlapimu skysčių išsiskiria tik apie 1,5 litro. Visa kita grįžta į kraujotaką. Sutrikus inkstų funkcijai, nuodingos medžiagos kaupiasi organizme ir jį nuodija;

reguliacinė funkcija. Inkstai organizme palaiko skysčių ir mikroelementų bei šarmų ir rūgščių pusiausvyrą;

endokrininė funkcija. Inkstai gamina hormoną eritropoetiną, kuris aktyvina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose. Inkstuose gaminamas ir fermentas reninas, jis dalyvauja kraujospūdžio reguliavimo procese. Taip pat šiuose organuose gaminama aktyvioji vitamino D forma kalcitriolis. Jis būtinas kalciui įsisavinti iš maisto ir padeda formuotis kaulams.

Ką turėtume žinoti apie inkstų ligas?

Inkstų ligomis serga įvairaus amžiaus moterys ir vyrai. Didžiausią riziką susirgti turi tie, kurių giminėje buvo sirgusiųjų šiomis ligomis. Galima išskirti keletą skirtingų inkstų ligų:

ūmus inkstų geldelių uždegimas (pielonefritas) – tai infekcinė inkstų liga, kuria dažniau serga moterys. Ūmus pielonefritas pasireiškia skausmu nugarinėje juosmens dalyje, karščiavimu, šaltkrėčiu, kartais žmogų pykina, jis vemia, pasikeičia šlapimo spalva, atsiranda nemalonus jo kvapas. Tokiais atvejais būtina kreiptis į gydytoją, kad būtų paskirtas specifinis antibakterinis gydymas. Negydytas ūmus inkstų uždegimas gali pereiti į lėtinę formą. Tada simptomai būna vangesni, išryškėja tik paūmėjimų metu ir būna panašūs į ūmaus pielonefrito. Ligos pažeistas inkstas randėja, traukiasi (tai galima nustatyti atliekant ultragarsinį tyrimą), blogėja inkstų funkcija – vystosi lėtinis inkstų nepakankamumas;

inkstų akmenys. Tai viena dažniausių aptinkamų inkstų patologijų. Inkstų akmenys ilgai gali nesukelti jokio diskomforto, todėl žmonės net neįtaria susidūrę su šia liga. Tačiau akmeniui pajudėjus atsiranda stiprus skausmas juosmens srityje ir plinta į pilvo apačią, kirkšnį, dažnai norisi šlapintis, jaučiamas nemalonus pojūtis šlapinantis. Diagnozuoti šį negalavimą padeda šlapimo tyrimas, echoskopija (ją taikant galima rasti akmenis inkstuose, bet ne šlapimo takuose), kompiuterinė tomografija, kartais atliekamas rentgenologinis tyrimas. Gydymas priklauso nuo akmenų cheminės sudėties;

ūmus inkstų nepakankamumas – tai per kelias valandas ar paras išsivystęs inkstų funkcijos sutrikimas. Jį gali sukelti sutrikusi kraujotaka inkstuose po staigaus skysčių netekimo (gausiai vemiant ir viduriuojant), po nudegimų, esant įvairios kilmės šokui. Priežastis gali būti ir apsinuodijimas maistu, cheminėmis medžiagomis, nefrotoksnių vaistų vartojimas. Esanti kliūtis nutekėti šlapimui (akmuo, navikas, prostatos hiperplazija ir kt.) taip pat gali sukelti ūmų inkstų nepakankamumą. Esant šiai būklei, atsiranda pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, o tai skatina ligos progresavimą. Dėl ūmaus inkstų nepakankamumo sumažėja šlapimo kiekis, atsiranda tinimų, gali išsivystyti plaučių, smegenų edema. Kaupiantis toksinėms medžiagoms, gali sutrikti sąmonė, vystytis koma. Dėl sutrikusios mikroelementų pusiausvyros gali vystytis širdies ritmo sutrikimai ir netgi ištikti mirtis;

lėtinės inkstų ligos (akmenligė, lėtinis inkstų uždegimas, glomerulonefritas, policistozė, diabetinė ar hipertenzinė nefropatija ir kitos ligos). Visoms šioms ligoms bendra yra tai, kad laikui bėgant vystosi lėtinis inkstų nepakankamumas. Kas dešimtas suaugęs žmogus serga kokia nors lėtine inkstų liga. Dažnas to net nežino, nes šios ligos vystosi „nebyliai“ arba simptomai būna nespecifiniai: blyški oda, pajuodę ir patinę paakiai, jaučiamas nuovargis, mieguistumas, vystosi mažakraujystė, osteoporozė. Kai sumažėja skysčio išskyrimas iš organizmo, atsiranda patinimų, pakyla kraujospūdis. Šie simptomai – gerokai pažengusios ligos požymiai;

inkstų vėžys. Vien inkstų vėžiui būdingų simptomų nėra. Dauguma simptomų pasireiškia ir sergant nevėžinėmis inkstų ar šlapimo takų ligomis. Kol inkstų vėžys nėra progresavęs, žmonės nejaučia ir skausmo. Liga dažnai išaiškėja tiriant dėl visai kito sutrikimo. Apie inkstų vėžį gali pranešti tokie simptomai kaip kraujas šlapime (nebūtinai nuolat), pasikeitusi šlapimo spalva (tamsus, rūdžių spalvos ar rudas), nugaros apačios, šono, pilvo (skrandžio srityje) skausmas, nuolatinis nuovargis, greitas svorio kritimas, karščiavimas, mažakraujystė.

Patarimai norint išsaugoti sveikus inkstus

Norint išsaugoti sveikus inkstus, labai svarbu kuo daugiau mankštintis, judėti, atsisakyti žalingų įpročių, sureguliuoti darbo ir poilsio režimą, vengti stresų. Inkstai yra organas, kuris „mėgsta“ dirbti. Todėl būtina kasdien išgerti ne mažiau kaip 1,5–2,5 litro skysčių. Sūrus, labai aštrus maistas kenkia inkstams, todėl stenkitės juo nepiktnaudžiauti. Būtina gydyti lėtinius infekcijos židinius (kariesą, lėtinį tonzilitą ir kt.) bei ūmius infekcinius negalavimus, nes šie gali tapti inkstų ligos priežastimi ateityje. Žmonės, vartojantys įvairius nuskausminamuosius medikamentus, rizikuoja susirgti lėtiniu inkstų nepakankamumu. Ypač inkstams kenkia nesteroidiniai uždegimus malšinantys vaistai: diklofenakas, paracetamolis, citramonas ir daug kitų. Sergantieji cukriniu diabetu, arterine hipertenzija ir tie, kurių šeimoje yra sergančiųjų inkstų ligomis, turi periodiškai atlikti tyrimus (šlapimo, kreatinino kiekio nustatymą), sekti kraujospūdį. Tai padės diagnozuoti inkstų ligas laiku.

Parengė Panevėžio miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą  Ala Kuzmienė  pagal šeimos gydytojos Editos Gecevičienės informacją.